Bet dar yra likę paskutinės šio modelio maikutės, kuriu daugiau neplanuojame perspausdinti. Tai jei nori ją turėti susisiek su mumis arba užsisakyk per mūsų BANDCAMP puslapį.
Rodomi pranešimai su žymėmis TORO BRAVO. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis TORO BRAVO. Rodyti visus pranešimus
2020 m. spalio 16 d., penktadienis
paskutiniai vienetai
2020 m. gegužės 15 d., penktadienis
naujas projektas ČIUBAS
Toro Bravo Čiubas karantino metu nesėdi rankų sudėjas, kartu su Studio Maruko pagalbą padarė naują gabalą "Online Hooligan". Kuri įšašė Eleventy One Audio studijoje.
Gal visą tai pavyks naujų elektropunk projektu ???
2020 m. balandžio 14 d., antradienis
naujas TORO BRAVO video dainai "Tik į priekį "
neseniai pasirodė naujas grupės TORO BRAVO video, tituliniai albumo dainai "Tik į priekį" kuriamia panaudotas video medžiagos kratinys iš paskutinių grupės išvykų į kaimynines Latviją ir Lenkiją.
Albumą gali rasti bei įsigyti čia
2019 m. lapkričio 29 d., penktadienis
2019 m. lapkričio 20 d., trečiadienis
2019 m. birželio 17 d., pirmadienis
2019 m. balandžio 30 d., antradienis
prisiminus TORO BRAVO prezentaciją....
štai ir prabėgo TORO BRAVO albumo pristatymas.... Siulau dar kartą pažvelgti į visą tai iš šono, pro dokumentuotojų objektyvą:
2019 m. balandžio 17 d., trečiadienis
„Toro Bravo“ - du dešimtmečiai metai kovos, prievartos ir rokenrolo
Neseniai virtualioje erdvėje pasirodė fotoreportažas iš apleistos bombų slėptuvės Vilniuje, kurioje 1996-aisiais buvo atidarytas ir beveik 10 metų veikė pankroko klubas „Bombiakas“. Būtent čia, Smėlio g. 33 numeriu pažymėtame bunkeryje tarp Antakalnio gimnazijos bei vienuolyno, prasidėjo ir grupės „Toro Bravo“ istorija. Nors klubas jau senokai uždarytas, o kai kurių jo lankytojų nebėra gyvųjų tarpe, „vieno albumo projektas“ gyvuoja iki šiol ir įrašė jau 7- ąjį albumą “Tik į priekį”, kurį balandžio 20 d. pristatys kartu su grupėmis iš Rusijos, Vokietijos ir Suomijos klube „nArauti“, Vilniuje.
„Toro Bravo“ sudėtis keitėsi daugybę kartų, čia grojo/-a grupių: „Bad Disposition“, „Bora“, „dr.Green“, „Erkė Maiše“, „Frekenbok“, „Lipnūs Maharadžos Pirštai“, „Verslo Rizikos Rezervas“ nariai, tačiau joje iki šiol tvirtai stovi du originalai: vokalistas bei tekstų autorius „Čiubas“ ir būgnininkas „Narušis“. Pirmąjį įrašą grupė ironiškai pavadino „The Best Of Toro Bravo“, taip tarsi numatydama savo daugiau nei kelis dešimtmečius trunkančią karjerą. „Toro Bravo“ yra Oi!, pankroko subžanro, gimusio '80-ųjų pradžioje Londone, ambasadoriai Lietuvoje. Šios subkultūros tikslas - apjungti pankus, skustagalvius ir darbo klasės jaunimą, išlaikyti pankroko scenos ryšį su tikrosiomis vertybėmis. Beje, „Toro Bravo“ yra vienintelė lietuviška grupė, kurios kūriniai buvo pergroti atlikėjų iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, JAV, Lenkijos ir išleisti rinkinyje „A Tribute To Toro Bravo“. Vieną žinomiausių grupės dainų „Kelias“ galima išgirsti „Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro“ repertuare. „Toro Bravo“ gerai žinomi ir mėgstami tarp Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ ir krepšinio klubo „Rytas“ ultrų.
Albumas “Tik į priekį” įrašytas „Eleventy-One” studijoje Vilniuje. Jame septyni nauji (tarp jų – pirmasis grupės kūrinys angliškai „Oi mate!!!”) ir du perrašyti hitai „Futbolas" bei „Tavo vertybės". Įdomu, jog antrąją gitarą įrašė naujosios kartos atstovas, grupės „Timid Kooky“ muzikantas Dovydas Subičius.
Apie „Toro Bravo” sklinda įvairiausių istorijų, gandų, neįtikėtinų pasakojimų nuo tikrų iki visiškai fantastinių. „Toro Bravo“ nėra politiškai korektiški, jie netiki gražiais pažadais iš televizoriaus ir mano, kad prieš smurtą reikia kovoti jo paties ginklais. Ir ne tik scenoje. Apie visa tai pasakoja grupės idėjinis lyderis „Čiubas“
Grupė susikūrė 1997 m., kaip išgyvenote tuos laikus, kokie žmonės ir aplinka jus tada
supo?
Nepaprasti laikai. Mūsų jauna vastybė žengė pirmuosius savo žingsnius. Žmonės tuomet mąstė kitaip, buvo grubesni, piktesni, tamsesni. Kiekviename kieme, gatvėje, rajone siautė gaujos, užsiiminėjusios chuliganizmu. Teisėsaugai nesisekė jų kontroliuoti. Mes užaugome tokioje aplinkoje, kur už kiekvieną žodį, žvilgsnį, nekalbant apie išvaizdą, reikėjo atsakyti. Kiekvienas kitaip atrodantis, mąstantis žmogus buvo jų priešas. Tad muštis tekdavo nuolatos. Praversdavo visi pagalbiniai rakandai: peiliai, kastetai, dujos, iš anksto nepasiruošusieji naudojo plytas, butelius, akmenis ir viską, kas pasitaikydavo po ranka. Pastovėti už save tekdavo bent kelis kartus savaitę. Absoliutus rekordas buvo trys susidūrimai per pusvalandį su skirtingomis gaujomis, pakeliui į koncertą stoties rajone. Norėčiau pažymėti, mes niekada nebūdavome muštynių iniciatoriais, visuomet tekdavo ginti save, draugą/ę, grupę, koncertą. Dabar gal tai skamba fantastiškai, bet jie įpūtė vertybių, su kuriom buvo lengviau eiti savo pasirinktu keliu.
Kur vyko pirmasis „Toro Bravo“ koncertas, ką iš jo prisimeni?
Koncertas vyko „Bombiake“, turbūt pirmajame pogrindinės muzikos klube Lietuvoje, kurį valdė mūsų chebra. Atsimenu, buvo labai daug žmonių, kas yra keista pirmam grupės pasirodymui. Turbūt suveikė tai, kad buvome pagarsėję Vilniaus gatvių „cirkinikai“, žmonės atėjo pažiūrėti, ką gero gali šitie sugroti. Susigrūdo daug žmonių, neliko deguonies, uždegus degtuką, jis iškart gesdavo ir nuo lubų varvėjo kondensatas. Kosmosas! Atpylėm tada ir varom iki dabar!
Visą laik norėjau paklausti apie nuotrauką kurioje grupės vokalistą spec. kuopos
pareigūnai veda surakintą…
Kadras pagautas po futbolo rungtynių Lietuva – Škotija. Į tas rungtynes atėjau pasipuošęs marškinėliais, pasiūtais iš Didžiosios Britanijos vėliavos. Kaip žinia, dalis Škotijos nekenčia užkariautojų iš Anglijos. Norėjau truputį paprovokuoti. Po varžybų gerokai įmirkę svečiai pradėjo laidyti replikas mano adresu. Nelikau skolingas ir pradėjau jiems spardyti šiknas, tvarką prižiūrėjusios specialiosios kuopos pareiūgnai puolė juos ginti ir mane areštavo. Mano manymu, suveikė mūsų lietuviškas nepilnavertiškumo kompleksas, kai užsienio pilietis yra Dievas ir jam reikia pačiulpti, o savas yra mėšlo krūva. Mėgino užlaužti rankas ir paguldyti ant žemės. Iš pradžių 2, paskui 3, vėliau suskaičiavau 8. Ko tik nedarė, bananais daužė, dujom vaišino, kol galiausiai kažkuris sumąstė užtraukti marškinėlius man ant galvos, kad nieko nematyčiau. Tada surakino ir įmetė į busiką. Ir kaip manai, kur nuvežė? Ne, ne į nuovadą, o kažkur už garažų Žirmūnuose. Vyrukai buvo tiek įsiutę dėl savo neįspūdingo pasirodymo, kad nutarė paauklėti. Dviese laiko, dviese lupa su bananais. Bandžiau gėdinti: „Keturiese vieną surakintą. Gal kuris vienas ant vieno?“ Tokių eatsirado. Garbė ir pareigūnai – du nesuderinami dalykai. Tuo metu supratau, kaip sunku buvo tiems, kuriuos už kažką kankino, ar tai revoliucijos vadai, ar šiaip žulikai. Įsivaizduokite, ką jautė NKVD kankinamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Kitą dieną galėjau didžiuotis pavirtęs avataru, tik tamsesniu, tokia buvo odos spalva. Ir tricepsai įspūdingai ištinę,
Koncertinio turo metu užsienyje taip pat teko ne kartą ginti savo pažiūras. Vienas tokių
susirėmimų vyko Ukrainos sostinėje Kijeve...
Ta kelionė nuo pat pradžių nieko gero nežadėjo. Pakeliui į Kijevą grojome Lenkijoje. Koncertas nedidelis, žmonių mažai ir tie patys apatiški. Neištvėręs, pradėjau juos nuo scenos lietuviškai mokyti gyventi, įterpdamas vieną kitą slavišką keiksmažodį. Ir kaip buvo gėda, kai po koncerto priėjo keli žmonės ir prakalbo lietuviškai, pasirodo, studijuoja lietuvių kalbą.
Kitą dieną pakeliui į Kijevą sugedo busas, artimiausiame kaime užėjus į trobą ieškoti pagalbos
paaiškėjo, kad visi kaimo vyrai išėjo į pirtį ir iki pirmadienio veiksnių nerasime. Bet šeimininkė
paskambino broliui į kitą kaimą ir sutarėm, kad jis mus nutemps iki sostinės. Likus 30 kilometrų iki Kijevo, užkaito jo automobilio variklis, tuomet jau koncerto organizatoriai perėmė vilkimą. Pakeliui vienas organizatorių pasipasakojo dirbąs taksistu ir prisiklausantis įvairių istorijų iš girtų klientų. Vienas jų nupasakojo Oranžinės revoliucijos pradžią. Tokiais atvejais supranti, kas yra politika ir kaip viskas daroma, esi tik mažas didelės visą valdančios mašinos sraigtelis.
Atvykus į klubą, renginys jau buvo įsibėgėjęs, mums įėjus, muzika nutilo ir pasigirdo skanduotė: “Lietuva! Lietuva!“ Pamalonino visus, koncertą atgrojom vienu kvėpavimu. Po renginio pasklido gandai, kad fašistai ruošiasi pulti klubą. Susiformavo apie 50-ies žmonių grupuotė, išėjusi į žvalgybą. Paslankiojus po rudeninio Kijevo miegamuosius rajonus ir nieko neradus, pasakiau, kad grįžtu į klubą, nes ten liko saviškiai. Išsiskyrėm. Klube buvo likę vos keli žmonės ir organizatoriai, kai pasigirdo klyksmas: “Mus puola!“ Dviese su kažkokiu veikėju iššokom į lauką, žiūriu, prieš mus stovi keliasdešimties snukių banda su armatūromis, kastetais, buteliais rankose. Šalia jų – jau guli keletas koncerto dalyvių. Pirmas susidūrimas su puolančiaisiais, kažką nukirtau ir pastebėjau, kad mano kolega jau guli be sąmonės. Pagalvojau, tokia situacija nieko gero nežada, reikia smukti atgal į klubą. Apsisuku, o durys jau užbarikaduotos. Kelio atgal nebėra. Vėl kažką iškirtau, bet pats kritau, gavęs armatūros strypu. Kilau, vėl kritau ir kėliausi. 3-4 kartus. Parkritus, smūgių lavina tiek padažnėjo, kad supratau, jeigu dabar nepakilsiu, niekada nebeatsikelsiu. Po eilinio smūgio, pajutau srūvantį kraują per veidą, sukaupiau paskutines jėgas, pavyko prasibrauti pro supantį žiedą ir įšokti į
šalia esančią parduotuvę. Pagriebęs dvi alaus dėžes, pasiruošiau atlaikyti dar vieną puolimą, bet pasigirdo policijos sirenos ir puolimo nebesulaukiau. Lauke pamačiau automatais ginkluotą omoną ir greitosios pagalbos automobilius. 17 siūlių ant galvos be nuskausminimo, o gydytoja motinišku balsu paguodė, kad galiu pasidžiaugti savo genetiškai tvirta kaukole, kitaip jau būčiau lavonas. Kitą dieną vėl reikėjo kovoti, šįkart jau kartu su visa grupe. Štai toks apsilankymas Kijeve.
Panašių nuotykių patyrėte ir Lenkijoje?
Čia jau buvo daug linksmiau! Vasara, didelis klubas, po mūsų turi groti grupė iš Anglijos. Pirmoje eilėje stovi dvimetrinis arklys ir, kaip koks kunigas, vis pašventina sceną alumi. Pirmai dainai pasibaigus, mandagiai lenkiškai paaiškinu, kad taip nedarytų. Po antros - dar kartą įspėju. Trečiam gabalui prasidėjus, jis nesiliauja. Vyrai pažadus turi tęsėti. Strykt nuo scenos ir pliaukšt jam alkūne. Arklys krenta, bet jo draugai puola ant manęs. Grupės nariai meta instrumentus ir taip pat puola kovon. Kažkas pasirašo už juos, kažkas už mus ir prasideda kažkas neįtikėtino, mušasi visas klubas. Kaip filmo apie kaubojus scena. Nurimus aistroms lipam ant scenos, tęsiam koncertą ir šoka visi esantys klube. Nerealu, pagalvoju sau, ko reikia lenkams. Ne veltui pati galingiausia futbolo huliganų šalis. Po koncerto anglai sakė, kad tokių vaizdų per savo ilgą gyvenimą dar nebuvo matę.
O pačioje Anglijoj panašių istorijų buvo?
Londone grojome keletą kartų. Įdomu, jog savaitę prieš mus grojusio „GG Sindikato” koncerte susirinko mažiau žmonių nei mūsų - taip pasakojo abiejuose koncertuose apsilankę žmonės. Bet ne apie tai. Pirmasis koncertas buvo suorganizuotas „Millwall“ rajone. Nežinantiems, tai - legendinė komanda, pagarsėjusi savo nenuspėjamais ir nekontroliuojamais gerbėjais, o mūsų propaguojamos vertybės užgimė mirtinų „Millwall“ priešų „West Ham United“ teritorijoje. Apie šių komandų fanų santykius netgi filmas sukurtas - „Green Street Hoooligans“, jame vaidina ir Elijah Wood iš „Žiedų valdovo“. Mėgstame dėvėti šios futbolo komandos atributiką. Tik nesiklaidinkite - buvau, esu ir būsiu Vilniaus „Žalgirio“ fanas, o „West Ham“ - labiau kaip fetišas. Pasirodėme „Millwall“ rajone su „West Ham“ šalikais ir žmonės išpūtė akis. Klubo administracija apšalo. Didžioji koncerto lankytojų dauguma, žinoma, lietuviai. Bet renginio įkarštyje, žiū, trypia, šoka millwall’iniai! Muzika suartina (juokiasi). Bet ramiai vakaras visgi nesibaigė. Jau susikrovus aparatūrą, berūkant paskutinę cigaretę,
prieina trys vietiniai ir, išsirinkę mane, kaip mažiausią grėsmę keliantį (pagal ūgį tikriausiai), čiumpa už mano šaliko ir iškart sulaukia smūgio į žandikaulį. Begriūnant, jo ranka paeidžia šaliką ir, nespėjus jam paliesti žemės, pagaunu ore. Vaizdas kaip Guy Ritchie filmuose. Užpuoliko kolegos pradeda rėkti: “Police! Police! Tave nufilmavo!“ Beskubant į busą, mintyse prabėgo istorijos apie legendinius anglų futbolo chuliganus, kurie šiais laikais nė barankos skylės neverti.
Nuolat kovojate už savo vertybes ir politines pažiūras – tai vis dėlto, kas, kaip už ką?
Per ilgą grupės gyvavimo istoriją susilaukėme įvairių klišių. Pradžioje buvome kaltinami, jog palaikome kairiuosius radikalus, vėliau - atvirkščiai. Nejuokaukite! Niekada gyvenime nesižavėjome jokiais politiniais balvonais, esame apolitiški. Juk politika uždaro tave į narvą ir į pasaulį žvelgi pro grotas. Pasidarai ribotas žmogus, nes vienos tiesos nėra. Tikime tik amžinomis vertybėmis, tokiomis kaip tiesa, garbė, laisvė. Aišku, mylime savo gatvę, miestą, šalį. Tik ne valdžią. Reikia skirti šiuos dalykus. Galiu papasakoti keletą istorijų apie savo požiūrį į politiką. Atvažiuojame groti į Florenciją, klubo scenoje kabo J.Stalino portretas, SSRS vėliavos. Kaip žinia, dalis italų, ispanų, prancūzų labai romantiškai žvelgia į komunizmą ir, kaip suprantu, nelabai skaito istorijos vadovėlių. Turėjome laisvą vakarą iki koncerto ir su klubo savininkais bevakarojant, bediskutuojant, primenant istorinius faktus, J. Stalino portretas atsidūrė šiukšlių dėžėje, o vėliavos buvo susuktos ir išneštos. Kita istorija vyko
grojant Šiauliuose. Minioje pasigirdus: “Heil Hitler!“, nustojome groti ir paklausiau: “Ar čia yra
Hitlerio mylėtojų?“ Prisistatęs garbintojas gavo pliauską ir atgulė pailsėti, koncertas tęsėsi.
Ar pankrokas turi ateitį?
Šiandien pankrokas yra rekordinėse žemumose. Nieko nėra amžino, tik Egipto piramidės. Vyksta koncertai, žmonės ateina, kažkuo tiki. Jei tau to reikia, gali tai patirti. Ir nereikia liūdėti, kad pankrokas ne toks masinis. Darome tai, kas svarbu mums. Ir niekas to nesunaikins. O kas bus toliau – laikas parodys. Nesu Vanga ir negaliu išburti rytojaus. Pabaigai, linkėjimai visiems, ką sutikome savo kelyje, su kuo grojome, draugavome, kariavome. Visi laukiami balandžio 20 d. prezentaciniame koncerte!
„Toro Bravo“ sudėtis keitėsi daugybę kartų, čia grojo/-a grupių: „Bad Disposition“, „Bora“, „dr.Green“, „Erkė Maiše“, „Frekenbok“, „Lipnūs Maharadžos Pirštai“, „Verslo Rizikos Rezervas“ nariai, tačiau joje iki šiol tvirtai stovi du originalai: vokalistas bei tekstų autorius „Čiubas“ ir būgnininkas „Narušis“. Pirmąjį įrašą grupė ironiškai pavadino „The Best Of Toro Bravo“, taip tarsi numatydama savo daugiau nei kelis dešimtmečius trunkančią karjerą. „Toro Bravo“ yra Oi!, pankroko subžanro, gimusio '80-ųjų pradžioje Londone, ambasadoriai Lietuvoje. Šios subkultūros tikslas - apjungti pankus, skustagalvius ir darbo klasės jaunimą, išlaikyti pankroko scenos ryšį su tikrosiomis vertybėmis. Beje, „Toro Bravo“ yra vienintelė lietuviška grupė, kurios kūriniai buvo pergroti atlikėjų iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, JAV, Lenkijos ir išleisti rinkinyje „A Tribute To Toro Bravo“. Vieną žinomiausių grupės dainų „Kelias“ galima išgirsti „Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro“ repertuare. „Toro Bravo“ gerai žinomi ir mėgstami tarp Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ ir krepšinio klubo „Rytas“ ultrų.
Albumas “Tik į priekį” įrašytas „Eleventy-One” studijoje Vilniuje. Jame septyni nauji (tarp jų – pirmasis grupės kūrinys angliškai „Oi mate!!!”) ir du perrašyti hitai „Futbolas" bei „Tavo vertybės". Įdomu, jog antrąją gitarą įrašė naujosios kartos atstovas, grupės „Timid Kooky“ muzikantas Dovydas Subičius.Apie „Toro Bravo” sklinda įvairiausių istorijų, gandų, neįtikėtinų pasakojimų nuo tikrų iki visiškai fantastinių. „Toro Bravo“ nėra politiškai korektiški, jie netiki gražiais pažadais iš televizoriaus ir mano, kad prieš smurtą reikia kovoti jo paties ginklais. Ir ne tik scenoje. Apie visa tai pasakoja grupės idėjinis lyderis „Čiubas“
Grupė susikūrė 1997 m., kaip išgyvenote tuos laikus, kokie žmonės ir aplinka jus tada
supo?
Nepaprasti laikai. Mūsų jauna vastybė žengė pirmuosius savo žingsnius. Žmonės tuomet mąstė kitaip, buvo grubesni, piktesni, tamsesni. Kiekviename kieme, gatvėje, rajone siautė gaujos, užsiiminėjusios chuliganizmu. Teisėsaugai nesisekė jų kontroliuoti. Mes užaugome tokioje aplinkoje, kur už kiekvieną žodį, žvilgsnį, nekalbant apie išvaizdą, reikėjo atsakyti. Kiekvienas kitaip atrodantis, mąstantis žmogus buvo jų priešas. Tad muštis tekdavo nuolatos. Praversdavo visi pagalbiniai rakandai: peiliai, kastetai, dujos, iš anksto nepasiruošusieji naudojo plytas, butelius, akmenis ir viską, kas pasitaikydavo po ranka. Pastovėti už save tekdavo bent kelis kartus savaitę. Absoliutus rekordas buvo trys susidūrimai per pusvalandį su skirtingomis gaujomis, pakeliui į koncertą stoties rajone. Norėčiau pažymėti, mes niekada nebūdavome muštynių iniciatoriais, visuomet tekdavo ginti save, draugą/ę, grupę, koncertą. Dabar gal tai skamba fantastiškai, bet jie įpūtė vertybių, su kuriom buvo lengviau eiti savo pasirinktu keliu.
Kur vyko pirmasis „Toro Bravo“ koncertas, ką iš jo prisimeni?
Koncertas vyko „Bombiake“, turbūt pirmajame pogrindinės muzikos klube Lietuvoje, kurį valdė mūsų chebra. Atsimenu, buvo labai daug žmonių, kas yra keista pirmam grupės pasirodymui. Turbūt suveikė tai, kad buvome pagarsėję Vilniaus gatvių „cirkinikai“, žmonės atėjo pažiūrėti, ką gero gali šitie sugroti. Susigrūdo daug žmonių, neliko deguonies, uždegus degtuką, jis iškart gesdavo ir nuo lubų varvėjo kondensatas. Kosmosas! Atpylėm tada ir varom iki dabar!
Visą laik norėjau paklausti apie nuotrauką kurioje grupės vokalistą spec. kuopospareigūnai veda surakintą…
Kadras pagautas po futbolo rungtynių Lietuva – Škotija. Į tas rungtynes atėjau pasipuošęs marškinėliais, pasiūtais iš Didžiosios Britanijos vėliavos. Kaip žinia, dalis Škotijos nekenčia užkariautojų iš Anglijos. Norėjau truputį paprovokuoti. Po varžybų gerokai įmirkę svečiai pradėjo laidyti replikas mano adresu. Nelikau skolingas ir pradėjau jiems spardyti šiknas, tvarką prižiūrėjusios specialiosios kuopos pareiūgnai puolė juos ginti ir mane areštavo. Mano manymu, suveikė mūsų lietuviškas nepilnavertiškumo kompleksas, kai užsienio pilietis yra Dievas ir jam reikia pačiulpti, o savas yra mėšlo krūva. Mėgino užlaužti rankas ir paguldyti ant žemės. Iš pradžių 2, paskui 3, vėliau suskaičiavau 8. Ko tik nedarė, bananais daužė, dujom vaišino, kol galiausiai kažkuris sumąstė užtraukti marškinėlius man ant galvos, kad nieko nematyčiau. Tada surakino ir įmetė į busiką. Ir kaip manai, kur nuvežė? Ne, ne į nuovadą, o kažkur už garažų Žirmūnuose. Vyrukai buvo tiek įsiutę dėl savo neįspūdingo pasirodymo, kad nutarė paauklėti. Dviese laiko, dviese lupa su bananais. Bandžiau gėdinti: „Keturiese vieną surakintą. Gal kuris vienas ant vieno?“ Tokių eatsirado. Garbė ir pareigūnai – du nesuderinami dalykai. Tuo metu supratau, kaip sunku buvo tiems, kuriuos už kažką kankino, ar tai revoliucijos vadai, ar šiaip žulikai. Įsivaizduokite, ką jautė NKVD kankinamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Kitą dieną galėjau didžiuotis pavirtęs avataru, tik tamsesniu, tokia buvo odos spalva. Ir tricepsai įspūdingai ištinę,
Koncertinio turo metu užsienyje taip pat teko ne kartą ginti savo pažiūras. Vienas tokių
susirėmimų vyko Ukrainos sostinėje Kijeve...
Ta kelionė nuo pat pradžių nieko gero nežadėjo. Pakeliui į Kijevą grojome Lenkijoje. Koncertas nedidelis, žmonių mažai ir tie patys apatiški. Neištvėręs, pradėjau juos nuo scenos lietuviškai mokyti gyventi, įterpdamas vieną kitą slavišką keiksmažodį. Ir kaip buvo gėda, kai po koncerto priėjo keli žmonės ir prakalbo lietuviškai, pasirodo, studijuoja lietuvių kalbą.
Kitą dieną pakeliui į Kijevą sugedo busas, artimiausiame kaime užėjus į trobą ieškoti pagalbos
paaiškėjo, kad visi kaimo vyrai išėjo į pirtį ir iki pirmadienio veiksnių nerasime. Bet šeimininkė
paskambino broliui į kitą kaimą ir sutarėm, kad jis mus nutemps iki sostinės. Likus 30 kilometrų iki Kijevo, užkaito jo automobilio variklis, tuomet jau koncerto organizatoriai perėmė vilkimą. Pakeliui vienas organizatorių pasipasakojo dirbąs taksistu ir prisiklausantis įvairių istorijų iš girtų klientų. Vienas jų nupasakojo Oranžinės revoliucijos pradžią. Tokiais atvejais supranti, kas yra politika ir kaip viskas daroma, esi tik mažas didelės visą valdančios mašinos sraigtelis.
Atvykus į klubą, renginys jau buvo įsibėgėjęs, mums įėjus, muzika nutilo ir pasigirdo skanduotė: “Lietuva! Lietuva!“ Pamalonino visus, koncertą atgrojom vienu kvėpavimu. Po renginio pasklido gandai, kad fašistai ruošiasi pulti klubą. Susiformavo apie 50-ies žmonių grupuotė, išėjusi į žvalgybą. Paslankiojus po rudeninio Kijevo miegamuosius rajonus ir nieko neradus, pasakiau, kad grįžtu į klubą, nes ten liko saviškiai. Išsiskyrėm. Klube buvo likę vos keli žmonės ir organizatoriai, kai pasigirdo klyksmas: “Mus puola!“ Dviese su kažkokiu veikėju iššokom į lauką, žiūriu, prieš mus stovi keliasdešimties snukių banda su armatūromis, kastetais, buteliais rankose. Šalia jų – jau guli keletas koncerto dalyvių. Pirmas susidūrimas su puolančiaisiais, kažką nukirtau ir pastebėjau, kad mano kolega jau guli be sąmonės. Pagalvojau, tokia situacija nieko gero nežada, reikia smukti atgal į klubą. Apsisuku, o durys jau užbarikaduotos. Kelio atgal nebėra. Vėl kažką iškirtau, bet pats kritau, gavęs armatūros strypu. Kilau, vėl kritau ir kėliausi. 3-4 kartus. Parkritus, smūgių lavina tiek padažnėjo, kad supratau, jeigu dabar nepakilsiu, niekada nebeatsikelsiu. Po eilinio smūgio, pajutau srūvantį kraują per veidą, sukaupiau paskutines jėgas, pavyko prasibrauti pro supantį žiedą ir įšokti į
šalia esančią parduotuvę. Pagriebęs dvi alaus dėžes, pasiruošiau atlaikyti dar vieną puolimą, bet pasigirdo policijos sirenos ir puolimo nebesulaukiau. Lauke pamačiau automatais ginkluotą omoną ir greitosios pagalbos automobilius. 17 siūlių ant galvos be nuskausminimo, o gydytoja motinišku balsu paguodė, kad galiu pasidžiaugti savo genetiškai tvirta kaukole, kitaip jau būčiau lavonas. Kitą dieną vėl reikėjo kovoti, šįkart jau kartu su visa grupe. Štai toks apsilankymas Kijeve.
Panašių nuotykių patyrėte ir Lenkijoje?
Čia jau buvo daug linksmiau! Vasara, didelis klubas, po mūsų turi groti grupė iš Anglijos. Pirmoje eilėje stovi dvimetrinis arklys ir, kaip koks kunigas, vis pašventina sceną alumi. Pirmai dainai pasibaigus, mandagiai lenkiškai paaiškinu, kad taip nedarytų. Po antros - dar kartą įspėju. Trečiam gabalui prasidėjus, jis nesiliauja. Vyrai pažadus turi tęsėti. Strykt nuo scenos ir pliaukšt jam alkūne. Arklys krenta, bet jo draugai puola ant manęs. Grupės nariai meta instrumentus ir taip pat puola kovon. Kažkas pasirašo už juos, kažkas už mus ir prasideda kažkas neįtikėtino, mušasi visas klubas. Kaip filmo apie kaubojus scena. Nurimus aistroms lipam ant scenos, tęsiam koncertą ir šoka visi esantys klube. Nerealu, pagalvoju sau, ko reikia lenkams. Ne veltui pati galingiausia futbolo huliganų šalis. Po koncerto anglai sakė, kad tokių vaizdų per savo ilgą gyvenimą dar nebuvo matę.
O pačioje Anglijoj panašių istorijų buvo?
Londone grojome keletą kartų. Įdomu, jog savaitę prieš mus grojusio „GG Sindikato” koncerte susirinko mažiau žmonių nei mūsų - taip pasakojo abiejuose koncertuose apsilankę žmonės. Bet ne apie tai. Pirmasis koncertas buvo suorganizuotas „Millwall“ rajone. Nežinantiems, tai - legendinė komanda, pagarsėjusi savo nenuspėjamais ir nekontroliuojamais gerbėjais, o mūsų propaguojamos vertybės užgimė mirtinų „Millwall“ priešų „West Ham United“ teritorijoje. Apie šių komandų fanų santykius netgi filmas sukurtas - „Green Street Hoooligans“, jame vaidina ir Elijah Wood iš „Žiedų valdovo“. Mėgstame dėvėti šios futbolo komandos atributiką. Tik nesiklaidinkite - buvau, esu ir būsiu Vilniaus „Žalgirio“ fanas, o „West Ham“ - labiau kaip fetišas. Pasirodėme „Millwall“ rajone su „West Ham“ šalikais ir žmonės išpūtė akis. Klubo administracija apšalo. Didžioji koncerto lankytojų dauguma, žinoma, lietuviai. Bet renginio įkarštyje, žiū, trypia, šoka millwall’iniai! Muzika suartina (juokiasi). Bet ramiai vakaras visgi nesibaigė. Jau susikrovus aparatūrą, berūkant paskutinę cigaretę,
prieina trys vietiniai ir, išsirinkę mane, kaip mažiausią grėsmę keliantį (pagal ūgį tikriausiai), čiumpa už mano šaliko ir iškart sulaukia smūgio į žandikaulį. Begriūnant, jo ranka paeidžia šaliką ir, nespėjus jam paliesti žemės, pagaunu ore. Vaizdas kaip Guy Ritchie filmuose. Užpuoliko kolegos pradeda rėkti: “Police! Police! Tave nufilmavo!“ Beskubant į busą, mintyse prabėgo istorijos apie legendinius anglų futbolo chuliganus, kurie šiais laikais nė barankos skylės neverti.
Nuolat kovojate už savo vertybes ir politines pažiūras – tai vis dėlto, kas, kaip už ką?
Per ilgą grupės gyvavimo istoriją susilaukėme įvairių klišių. Pradžioje buvome kaltinami, jog palaikome kairiuosius radikalus, vėliau - atvirkščiai. Nejuokaukite! Niekada gyvenime nesižavėjome jokiais politiniais balvonais, esame apolitiški. Juk politika uždaro tave į narvą ir į pasaulį žvelgi pro grotas. Pasidarai ribotas žmogus, nes vienos tiesos nėra. Tikime tik amžinomis vertybėmis, tokiomis kaip tiesa, garbė, laisvė. Aišku, mylime savo gatvę, miestą, šalį. Tik ne valdžią. Reikia skirti šiuos dalykus. Galiu papasakoti keletą istorijų apie savo požiūrį į politiką. Atvažiuojame groti į Florenciją, klubo scenoje kabo J.Stalino portretas, SSRS vėliavos. Kaip žinia, dalis italų, ispanų, prancūzų labai romantiškai žvelgia į komunizmą ir, kaip suprantu, nelabai skaito istorijos vadovėlių. Turėjome laisvą vakarą iki koncerto ir su klubo savininkais bevakarojant, bediskutuojant, primenant istorinius faktus, J. Stalino portretas atsidūrė šiukšlių dėžėje, o vėliavos buvo susuktos ir išneštos. Kita istorija vyko
grojant Šiauliuose. Minioje pasigirdus: “Heil Hitler!“, nustojome groti ir paklausiau: “Ar čia yra
Hitlerio mylėtojų?“ Prisistatęs garbintojas gavo pliauską ir atgulė pailsėti, koncertas tęsėsi.
Ar pankrokas turi ateitį?
Šiandien pankrokas yra rekordinėse žemumose. Nieko nėra amžino, tik Egipto piramidės. Vyksta koncertai, žmonės ateina, kažkuo tiki. Jei tau to reikia, gali tai patirti. Ir nereikia liūdėti, kad pankrokas ne toks masinis. Darome tai, kas svarbu mums. Ir niekas to nesunaikins. O kas bus toliau – laikas parodys. Nesu Vanga ir negaliu išburti rytojaus. Pabaigai, linkėjimai visiems, ką sutikome savo kelyje, su kuo grojome, draugavome, kariavome. Visi laukiami balandžio 20 d. prezentaciniame koncerte!
TORO BRAVO albumo "Tik į priekį" pristatymas
Balandžio 20 d. (šeštadienis) 19:00, klubas “nArauti”, Konstitucijos pr. 23, 08105 Vilnius
FB renginys: https://www.facebook.com/events/298348637519454
Parengė Domininkas Kunčinas (ore.lt)
2019 m. kovo 14 d., ketvirtadienis
nauja TORO BRAVO daina "Tik į priekį"
ne paslaptis, kad balandžio 20 dieną grupė TORO BRAVO pristato savo naują albumą "Tik į priekį" ta progą kviečiame išgirsti albumo titulinę dainą "Tik į priekį".
2018 m. gruodžio 5 d., trečiadienis
2018 m. spalio 2 d., antradienis
Ar tikrai Oi! Fans Mohicans ???
Albumas bus rašomas Eleventy One Audio studioje, Vilniuje. Kur bus daromi suvedimai, masteris ir kiti dalykai, grupė kolkas neatskleidžia. Bet yra žinoma, kad albume bus dešimt kūrinių. Aštuoni nauji, bei du naujai skambantys, puikiai pažystami, seni kuriniai "Futbolas" bei "Tavo vertybės".
Fizinis albumas turėtų pasirodyti kitais metais, kolkas planuojama tik plokštelės leidyba. Tai turėtų būtį bendras Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Anglijos, bei kitų šalių leiblų leidinys.
Nori naujus gabalus išgirsti anksčiau ??? Jau šį penktadienį po metų pertraukos Vilniuje bus grupės TORO BRAVO koncertas kavinėje "Laiko ratas".
2017 m. lapkričio 3 d., penktadienis
Toro Bravo - "Oi! Mate"
Tai yra pirmas grupės oficialus kurinis anglu kalba, kas iš to gavosi klausomės ir žinoma grožimės:
2017 m. birželio 20 d., antradienis
Didelis jums AČIŪ!!!
Šį savaitgalį Vilniaus gatvių grindinį pakeitė užmiesčio
žolė. Vyko pirmasis open air festivalis „Vilniaus gatvių vasara“ arba kaip
Domas rašė „skambiau – jubiliejinis, 10-asis „Vilniaus gatvių“ festivalis
gamtoje“. Buvo smagu matyt susirinkusius neabejingus žmones futbolui, muzikai
ir gyvam bendravimui. Ta proga norėtumėm padėkoti visiems parėmusėms bei
prisidėjusiems prie šio puikaus renginio:
Andriui (Šilo pasaka) priėmusi mus
pas save, grupėms: Mister X, Motorizer, Lady Gorhenburg, Toro Bravo, IPX,
Bachor, All day long, Šizofrenija, Tavo Tėvas, PND, taip pat nuotaikos
palaikytojams: E-roott, Dj Justinez, Direktorius ir Numba None. BonusFX ir „Narauti“
už garsą. Volfui Engelmanui malšinusiam dalyvių troškulį, Vilijai už tai , kad
neleido mirt badu, Anatolijui už puiku garsą, viso renginio metu, Unit.lt už
galimybė susijungti viską į vieną kruvą, Start FM ir ORE.lt už informacine
sklaidą, Menų Kalvei ir Reklamos Oazei už tai kad vėl mus papuošė, LEU Sporto centrui už galimybe surengti
futbolo turnyrą, Imunis ir Marčiui už transportą, Jonui (Zarraza filmai) už tai
kad visa tai įamžina, Gustui už pridėta ranką reikiamu metu ir žinoma Belgui,
Narušiui, Mindakui, Kneziukui, Tomui P., Gžegošui, Čeburionkui, Tomkai, Matukui
bei Grušai, Almantui, Edui, Pulkai be kurių festvalis tikrai nebūtų įvykes... Didelis
jums AČIŪ!!!
2016 m. gruodžio 19 d., pirmadienis
pirmieji vaizdai iš Vilniaus gatvių...
Renginį aplankė Jonas "Zarraza", ir nufilmavo jį visą, keletas pirmujų vaizdų tai TORO BRAVO ir Martynas Pabėgimas ir sunkinančios aplinkybės. Greitu laikų turėtu atsirasti ir kitų grupių įrašai, taip ,kad sekite "Zarraza filmai"
2016 m. gruodžio 10 d., šeštadienis
Pankroko festivalis „Vilniaus gatvės“ žudo vidinius demonus
Festivalis
pirmą kartą surengtas 2005-aisiais. Renginio idėja gimė siekiant suburti
geriausias Vilniaus oi!, ska, punk stilių grupes ir apjungti gatvės kultūras
palaikančias vertybes po vienu stogu. Nors iniciatyva atsirado pankroko
scenoje, organizatoriai kviečia prisijungti visų gatvės subkultūrų atstovus,
kurių dėka Vilniaus gatvės yra gyvos ir spalvingos. Praeityje šiame renginyje
dalyvavo hiohopo atstovai G&G Sindikatas, Tie Geresni ir Morda MC.
“Vilniaus
gatvės” - ilgiausiai gyvuojantis pankroko festivalis ne tik Lietuvoje, bet ir
Rytų Europoje. Vienam vakarui susiburs geriausios Vilniaus pankroko scenos
grupės, taip pat - svečiai iš užsienio. Šis festivalis tai - ne vien muzika,
bet ir tam tikros vertybės, gyvenimo būdas. Jame galima pasisemti gyvybės ir
ryžto rytojui. Gera nuotaika, tvirtai sugniaužti kumščiai šuoliui į gyvenimo
verpetus, nužudant savyje slypinčius demonus.
Toro
Bravo - “Debilų show”
o taip buvo praeitais metais
ateik, ir pamatysi kaip bus šį kartą
2016 m. spalio 9 d., sekmadienis
2016 m. spalio 3 d., pirmadienis
TORO BRAVO "Paviljone"
beveik metai praėjo, nuo paskutinio grupės TORO BRAVO pasirodymo, festivalije "Vilniaus Gatvės". Ir štai grupė lenda vėl į dienos šviesą. Ši kartą su beveik soliniu koncertu klube "Paviljonas". Kuris įvyks paskutinį spalio penktadienį. Taip pat renginį kaitins ir vėsins du visiems puikiai pažystami muzikos selektoriai tai Direktorius (Ore.lt) pagrosiantis seną gerą ska punk, bei E-roott (Grove Tribe) su savo ska ir reggae garsais.
Koncerte grupė pasirodys kiek padidėjusia sudėtimi, kolektyvas pasipildė antra gitara. Grupė taip pat žada pristatyt bent tris naujas dainas.
Vienai iš jų jau baigia montuoti video klipą. Kuris bus skirtas artėjančiams rinkimams ir vadinsis "Debilų šou"
2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis
2016 m. liepos 29 d., penktadienis
Vilniaus Gatvės buvo ir bus
Trumpa santrauka iš jau dešimtmetį vilniuje vykstančio gatvės kultūros festivalio Vilniaus Gatvės. Kuris vyko 2015 metų gruodžio 19d. vilniaus klube "nArauti".
Kaip ir praeitais metais, taip ir šių metų pabaigoje, turėtu įvykti festivalis "Vilniaus Gatvės", Sekite naujienas ir informaciją....
2016 m. gegužės 27 d., penktadienis
pagaliau, pagaliau !!!
pilną versiją "Tribute to TORO BRAVO" galite išgirsti mūsų BANDCAMP puslapije, taip pat galite užsisakyti jau fizinę kopiją šio daikto, kuris jau greitu metu bus pagamintas kompaktinio disko laikmenoje... (kartu su x161x records bei baltarusai No Justice records). Išleidimą paminėsime grupės TORO BRAVO koncertu... Sekite naujienas ir megaukitės pirmu lietuvišku grupės tribiutu.....
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)